PEACE and LOVE.

Labai ačiū merginos. :))

Dabar sėdžiu Čekijos viešbuty, po milžiniškų pusryčių. Viešbutis nerealus. :)) Tuoj varysiu link Austrijos. Ryt jau pirma stovėsiu ant kalno viršūnės :)) Dabar tikriausiai reikės atsisveikint 5 dienom. Iki :))

P.S. Dieve, kaip myliu keliones ir dar kai jos tokios linksmos. :))

Eik tu.. kaip pavydžiu, norėčiau ir aš bišk atsiribot nuo visko !
Dideliausios Tau sekmės ! :)

MISIJA: Austria 2011 or Austria in our souls.
Kelionės dalyviai:
2 suaugę
1 barakuda (25 m.)
1 vaikas + 1 mamyčiukas, 48 m. vaikelis, barakudos vyras

Kelionės tikslas:
PASLIDINĖTI

1 diena PR ( in Austria): Praeitos dienos vakare atvykom į nedidelius apartamentus, netoli slidinėjimo trasų Bad-gastein'e. Na juos pavadinčiau vidutiniais, bet kam tos prabangos, juk ne namuose atvažiavom pabūti. Ryte nuvažiavom į nuomą ir išsinuomavom slides. Dieve, kokių ten gražių slidinėjimo rakandų: visokių nerealių pirštinių, akinių... Bet kai pradedi žiūrėti kainas, tai nebe taip fainai pasidaro: 100 eurų, 200 eurų, 150 eurų...
Kadangi sniego buvo nedaug, važiavome į Sport Gastein, nes ten sniego būna daugiausiai. Na kaip bebūtų, man kinkos drebėjo, vis gi atsistoju ant slidžių po metų pertraukos, šiek tiek neramu. Mane šiek tiek pradžiugino, kad pakėlėjai uždari, nes ne koks malonumas kilti į kalną, kai tavo veidą glosto stiprus šaltukas.
Mūsų kelionės kompanjonai vėl rodo savo didelę meilę. Nors ta vadinama meilė yra Vilmos ( dar kitaip Kalindos) vaidyba. Na aišku, 23 m. skirtumas, Marius turtingas gydytojas, pinigų per akis. Aišku nori mergina gerai gyventi. Ir gyvena. Jau apvažiavus pusę pasaulio, pagyvenus 3 mėnesius miami... Ir ta dirbtinė meilė, visi tie "katuk" šiek tiek nervuoja, bet grįžtam prie reikalo.
Taigi, užkilom ant to kalno. Vaizdas nerealus. Medžiai apsnigti, saulytė šviečia, iš kalno teka mažytis upelis, o tolumoje matosi užšalęs ežeras. Tikrai nepakartojamas vaizdas. Ir pagaliau užlipę ant tų žudimo įrankių slidžių, bandėm atsiminti kaip reikia čiuožti. Na ir kaip pirmai dienai, buvo visai neblogai, nukritau gal tik vieną kartą, ir tai nesmarkiai. O kalnas gan superinis, tik kad kai kuriose vietose šiek tiek kreivas ir susinešę sniego kupsteliai, bet šiaip neblogai. Nemažai kartų nusileidau mėlyna trasa, vėliau variau raudona. Na ji tokia tikrai STATI, vietomis kaip juoda, bet gan drąsiai, užkantuojant nusileidau nuo tos trąsos.
Traumų: NĖRA
Kaip pirma diena, tai ji buvo tikrai nebloga, pykčių praktiškai nebuvo, tik kompanjonai po truputi pradėjo atskleidinėti savo tikrąjį veidą. Keisti žmonės, labai naivūs.
ŽAIBAS buvo dienos atradimas, todėl mes jį naudojom vietoj "penkių". Smagu.
Grįžus namo nuovargis pakirto kojas, anksti nuėjom miegot, nes galvos buvo pilnos naujų emocijų ir labai jau gėlė kojas.

2 diena An:
Šita diena buvo tokia pasakyčiau nekokia. Na vėl susiruošėm ant kalno, važiavom į tas pačias trasas. Na ir truputi paslidinėjom ir trečiam nusileidime, išsiskyrėm su mama, aš viena trasa, ji kita. Ir aš sau čiuožiu sau ramiai, nei greit, nei lėtai ir tik bats. Jau guliu ant sniego su nerealiu nugaros skausmu. Nerealiu greičiu lėkęs lentininkas trenkėsi į mane ir aš nusiridenau nuo kalno. Slidės kažin kur, lazdos irgi. O aš visa susirietus guliu ant sniego, raitausi iš skausmo. Kažkoks to bičo, kuris beje buvo visai gražus, bet vistiek debilas, nes čiuožia užsimerkęs, draugas pakėlė mane ir klausinėjo ar viskas gerai. Iš pradžių piktai atsakiau " No", bet nenorėjau pasirodyt maža mergaitė ir kęsdama skausmą nučiuožiau link pakelėjo. Ten buvo mama, viską papasakojau jai. O aš net negaliu iš skausmo normaliai kvėpuot, dūstu. Bet gerai, kad "mamyčiukas" yra daktaras, taigi sulaukėm jo, jis pasižiūrėjo, nu tipo gali būti lūžęs šonkaulis, skilęs šonkaulis, arba raumens sutrankimas. Gosh, antrą slidinėjimo dieną jau traumą. O dar didesnis bajeris tas, kad atčiuožia tėtis su smarkiai per sanarį palinkusiu, išsinarinusiu pirštu. Dieve, kaip baisiai atrodė. Taigi du traumuotoji turėjo palikti slidinėjimo trasą. Ir abu kategoriškai atsisakinėjo gydytojų. Dar ko, lieptų gulėt, dėt kokius nors kompresus, o aš noriu slidinėt. Kaip nors iškęsiu, o gal net praeis. Na paskui namuose "mamyčiukas" patikrino atidžiau, ar nelūžęs šonkaulis. Ir ačiū dievui ne. Greičiausiai labai stiprus raumens sutrenkimas. Vakare prisižiūrėjau filmų, tingėjau žaist tuos stalo žaidimus.

Pratęsiu kelionės aprašymą vėliau, atleiskit už klaidas, norėjau parašyt, o daug laiko neturiu. :))

Diena su klasikine muzika ir taurelėm keglevich su šaldytom šilauogėm.
Taip būna tik tada, kai viskas giliai užknisa.

Visi iš manęs visko reikalauja. Draugai, kad atlikčiau jiems pažadėtus dalykus, mokytojai, kad daryčiau tuos suknistus namų darbus, po kurių mano smegenys ištinsta ir atrodo, kad tuoj sprogs. Tėvai nori, kad mano kambarys blizgėtų. Na ką, man belieka tik persiplėšt.

Ir vis dėl to kokie mes vaikiški, o bandom vaidinti suaugusius, papučiam lūpytes, pasidažom blakstienytes ir galvojam, kad dabar jau galim ramiai vaikščiot alkoholio skyriuj. O tai, kad per pamokas sms'ina nesustodamos, apkalbinėja vargšę matematikos mokytoją, maivosi ir juokiasi iš nejuokingų dalykų, o jei esi šiek tiek rimtesnis, esi pavadinamas surūgusiu, jau nebesvarbu. Toks jau tas pereinamasis amžius, tikiuosi greitu laiku šitas kai kurių žmonių požiūris į gyvenimą pasikeis.

TAVO ĮRAŠAS ŠIS NUOSTABUS
BRAVO

Štai į ką turėtume lygiuotis.

Ačiū tau :)

Čia tu rimtai ar sarkazmas?
Jei rimtai, tai aš tikrai labai pamaloninta, nors nematau čia nieko ypatingo. Bet kokiu atveju, ačiū :))

Aš labai rimtai.

Šeima Šeima.

Visi sako, kad mes labai vieningi. Kad mes esam tikra šeima. Kad visi kartu atrodom kaip tradicinė, tobula ir neišskiriama kompanija. Kad išklausom vieni kitų. Beveik taip ir yra ir tai yra nuostabu.

Bet dažnai mūsų šeimos ramybė priklauso nuo tėčio nuotaikos. Jei jis geros nuotaikos, diena nuostabi, jei blogos- ašarų liūnas. Bet jau toks yra gyvenimas, būtų neįdomu gyventi, jei viskas būtų absoliučiai tobula.

Mes nieko neslepiame nuo vienas kito, aš apie savo tėvus žinau absoliučiai viską, jie žino beveik (tikrai ne viską, bet daug ką) apie mane. Mama aš galiu pasitikėti. Galiu jai pasakoti bet ką, piktintis mokytojais, draugais, keiktis jos akivaizdoje, bet ji visą laiką mane supras, palaikys ir neteis. Ji visada padės kai man reikės, nors ir pavargusi nuo darbo dienos. Ir aš net neįsivaizduoju, kaip mano mieloji mamytė ištveria mano atsikalbinėjimus, ožius ir visus mano charakterio trūkumus.

Ir ištikrųjų tikrai labai gailiuosi, kad tave skaudinau, mamyte. Tu tiek dėl manęs iškentėjai... Iškentėjai 2 sudėtingas operacijas, iškentėjai, tai, kad negalėjai manęs matyti, kai buvau dar tik 1,5 kg lėlytės dydžio žmogeliukas seselės rankose. Mama, žinok aš tave myliu. Ir ačiū, kad tu man dovanoji besąligišką meilę. AČIŪ.

Ir ačiū jums tėveliai, kad man įskiepijot blaivų požiūrį į gyvenimą, kad išmokėt mane suprasti, kad materialūs dalykai negali būti svarbesni už vertybės, kad išmokėt mane būti Protinga. Ir ačiū, kad mane griežtai auklėjot. Ačiū už kritikos žodžius, kurie man leido tobulėti. Ačiū už palaikimą ir raginimus užsiimant naujos veiklos.

GERIAUSIA TETA

Ačiū tau pone zose Jolanta, už nuostabius vakarus tavo bute, kuris kvepia laime, ačiū už tuoj nuostabius pasivaikščiojimus Vilniaus senamiestyje, mums ant galvų krentant snaigėms. Ačiū už tai, kad esi man kaip sąžinė ir didelė rakštis subinėj. Ir šiaip, AČIŪ, kad esi pati geriausia teta šitam pasauly.

Vis dėl to koks geras dalykas tas gyvenimas...

Jau paskelbta oficiali mados infekcijos data. Renginio, kuris man praeitais metais paliko neišdildomą įspūdį savo energija. Ir šiaip metais aš turėsiu galimybę jį pamatyti iš kitos pusės. Galbūt turėsiu galimybę pabūti užkulisiuose. Teta paprašys savo draugės, kuri organizuoja visą tą mados fiestą, kad aš būčiau savanorė. Kaip būtų nuostabu pamatyti tuos tris renginius ir nors kruopelyte prisidėti prie jų.

Atvažiavau kelioms dienoms pagyventi pas tetą senamiestyje. Per langą matom kaip Pogrebnojus rūko cigaretes. Man pasauly magiškesnės, jaukesnės ir geresnės vietos nėra. Tetos bute net kvapas kitoks. Čia aura kitokia, tokia kokia apibūdina mane.
Nuostabus vakaras. Skamba džiazas, jau paskutinė daina ir raudonas vynas kvepia slyvom. Viskas alsuoja Paryžium, viskas kvepia rafinuotumu. Virtuvė kvepia levandom ir Provancu. Reikia pasiklausyti Piaf, ji čia beprotiškai tinka. Aš myliu šitą vietą. Tai mano Paryžius Vilniuje.

P.S."Princesės - pamirštos ir nežinomos", knyga, kurios viršeliu aš šiandien žaviuosi. Tai mano šiandienos mano paveikslas. Ta nuostabi knyga stovi atremta į tetos komodą. Kaip paveikslas, nuostabus paveikslas.




P.P.S. Gavau išankstinę gimtadienio dovaną. Nuostabu. :D

P.P.P.S. Gali atrodyt, kad aš pasikėlus, bet tiesiog rašau savo mintis :))

Mūsų šeimos panašios:)))

gražus įrašas :)

Labai, labai, prašau jūsų patarimo.
Ką rinktis? Iphone ar kelionę į Paryžių?
Nu Paryžius man geriau gal būt, bet kokia jūsų nuomonė?

Paryžius. Joks daiktas, drabužis ar kitas š nepakeis kelionės įspūdžių. Nes kad ir kokia būtu kelionė juk daug pamatai, daug įdomybių patiri !

Vat mano nuomonė lygiai tokia pati. :))

Daryk taip, kaip atrodo tau geriausia :)

Kaip smagu atsibusti ne savo lovoje, ne savo namuose ir nesuprasti kur esi.
Vėlavau šiandien, taigi turėjau lėkti tekina Vokiečių gatve. Net neturėjau laiko pažiūrėti į praeivius. O darau tai labai dažnai. Man labai įdomu žiūrėti į žmogų ir galvoti kaip jis gyvena, kaip jaučiasi, ką mąsto.
Mokykloje jaučiausi kaip zombė. Vaikščiojau apie nieką nemąstydama, viską darydama tik iš įpročio, be jausmų veide. Jei šiandien "Google Earth" būtų bičas, jis manęs nebūtų radęs net jei būčiau 100 aukštų dangoraižis. Vis dėl to kaip aš nekenčiu pirmadienių.
Mane iki gyvo kaulo užkniso choro vadovas. Tik baigsiu 8 klasė, gausiu 10 taškų stojamąjam ir lėksiu kur nors normaliai dainuot, nes jau įgriso tas "šmaikštolis". Blemba, 8 parašė. Kai aš visiem papasakočiau, kad jis savo žmoną mušė, gėrė, vaikus terorizavo taip, kad net jo išsižadėjo, tai manau pasipiltų tik dešimtukai. Sugadino nuotaiką.Ne tiek dėl pažymio, o iš principo.
Grįžus įsijungiau Edith Piaf ir kaifavau. Vakar atradau savo mėgstamiausią atlikėja, Piaf- nuostabi, jos muzika tiek daug pasako, nors ir nesuprantu žodžių. Man vėl kvepia Paryžium ir raudonu vynu. Diena šiek tiek pagražėjo.

nekenčiu pirmadienių.

Tai pati blogiausia diena.

Labai patiko mintis:
Don’t waste your time worrying about boys. boys will come and go. don’t waste your time caring about the people don’t like you. chances are you don’t like them either. don’t waste your time worrying if people are talking about people. you affected their lives; they didn’t affect yours. waste your time with your friends. live for the moment, laugh often. be immature, do anything and everything. if it’s something you’ll regret in the morning, sleep late and when you wake up, laugh about it with your friends because your friends are what matter most. when you have your friends, you have everything.

iš kur gavai ? Patiko ir man :)

Iš fb. :)

Labai gera mintis :)

Seniai čia rašiau. Kas įvyko per šias dienas?
Antradienį buvo atėję žmonės iš moksleivių mainų programos "YFU". Iš pradžių šiek tiek bijojau, kad pradės klausinėt daug visko, bet kai tik jie pasirodė, baimė atslūgo. Pasirodo be galo šilti ir malonūs žmonės. Taigi kokias 2 valandas plepėjom apie jų organizaciją, apie mainus ir mainų moksleivius. Nuo kitų metų greičiausiai priimsim tailandietę panelę. Bus man nauja sesė :))
Grįžau vėl į savo namus. Bet mane vos ištempė iš tetos buto. Nieko, gegužę ten atsigyvensiu, nes tėvai į Indija išvažiuos.
Trečiadienį sužinojau, kad mano draugės dvidešimtmetis ( jai 14) metė ją. Prieš chorą sėdėjom ir ji pasakė, kad eina su kažkuo susitikt į rotušės aikštę. O mes kaip kokios davatkos ją sekėm, nes įtarėm, kad ji susitinka su savo vaikinu ir pagaliau pamatėm tą nelemta Jarį. Bernas kaip bernas, nieko neprikiši. Ir paliko jis ją pačiu bailiausiu būdu. Parašė laišką. Šunsnukis. Na bet buvo aišku, kad anksčiau ar vėliau tai atsitiks.
Ketvirtadienį pirmą kartą nuėjau į dramą. Bet kadangi visi vaikai sirgo, aš tik valandą su puse praplepėjau su " i-17" direktore ir savo nerealia dramos mokytoja. Tokių žmonių kaip ji, dar reikia paieškot. Toks šiltas, toks mielas žmogus. Mokosi ji paskutiniam kurse ir dažniausiai vaidina " Menų spaustuvei". Ir tik šiandien prisiminiau, kad aš ten buvau vienam tokiam superiniam spektaklį.
Aš kaip pakvaišus laukiu kada paskambins teta ir pasakys ar Mikelionyte leis man savanoriaut. Neturiu kantrybės, jau vos nenusipirkau bilietų. Domante, ramiai, ramiai.
O vakar sužinojau, kas yra mano geriausia, tikriausia ir ištikimiausia draugė. Ačiū tau dieve.

Ir pabaigai mano svajonių vaikino atributai:

toks manyčiau neegzistuoja :)