PEACE and LOVE.

niu jau, ką nesi girdėjus ? ;D
arb kai būna kas nors sako: uoj galvą skaud. ir visi aplink choru : mažiau gerk ir neskaudės ;DDDDDD
či seni bajeriai, nu bet nemirtingi ;p

Tai aišku gi žinau šitą bajerį, gi ne dundukė :DDDD

ti puiku ;P

Domantė serga!
Sveiki žmonės
Kaip gyvenat? Ar jau atsigavot po atostogų ir bandot mokytis? O aš pastebėjau tokį vieną dalykėlį: Kai būni mokykloj, galvoji, kaip būtų gerai susirgt, bet kai susergi, tada jau galvoji, kad gal geriau eit į mokyklą. Keistas tas sutvėrimas žmogus.
Šią naktį vos į ligoninę nevažiavau, nes temperatūra buvo 39.7. Jo... Aš dar dainas dainavau, kad mamą išgąsdinčiau... Šiandien kaip nesveika sapnavau GOSSIP GIRL veikėjus. Buvau Bleir ir buvo kažkokios lažybos, kurias aš pralaimėjau... Whatever, aš nesveika ir tai žinau.
Dar aš visai noriu pagulėt ligoninėj kokią dienelę, nes ėjau draugės aplankyt ir man visai patiko tos ligoninės. Ypač tada, kada mus išvarė iš 4 skyrių ir suradom draugės palatą tik per 1h.
Mama savaitgalį išlekia linsmintis, tėvas išvažiavęs, galvojau bus plotas, o čia šet kad nori, prisigaudžiau bacilų.
Tai va, nusišnekėjau kaip visada, man tai būdinga. :DD
Sulut,
Dom.^^

ligoninės fuuuuuuuuu !
nors nesu gulėjus, bet žinau ;p

Ten ta naujai atremontuota tai kieta. Aš šiaio norėčiau ten pabūt, be jokių vaistų ar pan. :DDD

Aš sužavėta. Aš trance. Aš įsimylėjusi. Aš laiminga. Aš besišypsanti. Aš noriu garsiai šaukti. Noriu visiems pasakoti.
Šis savaitgalis buvo nerealus. Sunkiai prisimenu nerealesnį savaitgalį, nei šis. Dalyvavau mokyklos renginyje tokiame, su dvejomis nakvynėmis. Buvo nerealu, nuostabu, buvo TOBULA. Vadovai tobuli ( mes be galo, be krašto jus mylim, labai, labai. Andriau, ir kodėl aš nesutikau su tavo pasiūlymų atiduot tą nerealų megztinį man??? :DD) dalyviai tikrai labai draugiški, programa nereali. Oriantacinis po Vilnių, žiauriai faini prizai, naktiniai blūdinėjimai... Aš neturiu žodžiu savo dabartinei būsenai apibūdinti. Aš jaučiuosi beprotiškai gerai. Ir nesvarbu, kad pastarasias naktis miegojau tik po 2 h, nesvarbu, kad vos laikiausi ant kojų per mišias ir traukiau dainas pro šalį iš nuovargio. Svarbu tai, kad jaučiuosi, kaip naujai gimusi, aš pasisėmiau energijos, labai apmąsčiau savo gyvenimą ir bandžiau sudėti savo principus. Ir man tai labai padėjo, visi šitie renginiai, renginiai iš kurių išėjęs jautiesi nerealiai. Susiradau labai daug naujų draugų, nes atėjau į savaitgalį pati viena, drąsiai, su užsidegimu, nesvarbu, kad iš pradžių mačiau tik apie 5 kiek geriau pažystamus veidus. Aš neišsigandau. Ir po šito savaitgalio, aš žymiai labiau pasitikiu savimi, žymiai labiau. Dabar mano dvasinė pusiausvyra yra visiškai gera, aš skraidau padebesiais. Atrodo, kad tai buvo ne 3 dienos, o bent jau kokia savaitėlė.
ATSIPRAŠAU UŽ KLAIDAS, NERIŠLUMĄ, TOLESNIUS NEREALIUS NUOTYKIUS PAPASAKOSIU VĖLIAU.
With love,
Doma

oh kaip laimingai parašei, pusę nesupratau, bet neesmė ;D

Aš pati ne viską supratau :DD

Tai jau tikrai... Ir kai tave supa būrys nuostabių žmonių, tai yra nepakartojama :))

Grįžau :))
Kaip gyvenu? Na neįtin gerai ištikrųjų. Šaltas oras man slogą užtaisę, kankinuosi dabar. Šiandien šliaužiojau po parduotuvės, kaip kiekvieną sekmadienį pusryčiavau Pomodoro ir prisipirkau visokių šmutkių. Ruošiuosi pilnu tempu vakarėliui, kuris vyks kitą savaitgalį. Tema: " Angelai ir demonai". Nusipirkau žiauriai fainą suknelę, pūkuotą šalikėlį, nusidažysiu nuodai nagus, demonišką makiažą pasidarysiu, raudonai plaukus nusidažysiu ir vsio. :DD Busiu laikinas demonas, arba puolęs angelas :DD
Šiandien sužinojau, kad vakysiu Sausį slidinėt į austrija, blemba kaip noriu, slidinėjimas dar viena mano didelė aistra. Buvo geriausia, kai variau ant tramplyno ir vožiausi, ačiū dievui neskaudžiai. :DD
Tai va.
Gero jums savaitgalio ;))

KEEP CALM cause 2011 IS COMING

Štai ir jie. Ilgai laukti, vėl mums pateiksiantys begales naujų iššūkių, naujieji metais. Daugelis žmonių sako, kad radikaliai keis savo gyvenimą, kai ateis nauji metai. Kaip sakoma: " Nauji metai, nauji užmojai". Bet iš tikrųjų, žmonės tiesiog per daug sureikšmina tą ribą ir dažniausiai ją peržengus gyvenimas vis tiek lieka toks koks buvęs, kaip bebūtų gaila. Bet manau, kad šie metai mums žada naujas problemas, naujus skausmus ir ašarų klanus. Bet taip pat jie žada naujus draugus, dar daugiau džiaugsmo ir šiltos, bei nuoširdžios šypsenos. Leiskime šių metų nuoskaudas pasiimti 2010 metams ir stačia galva pasinerkime į naujuosius, šviesia galva, protu ir kūnu.




Ką aš pasižadu padaryti šiais daug žadančiais metais?

1. Vėl prisiminti savo naujus draugus ir atnaujinti ryšius su jais.
2. Pasižiūrėti visus filmus iš knygos "1001 filmas kurį privalai pamatyti per savo gyvenimą".
3. Išmokti groti pianinu nors vieną padorų kūrinį.
4. Išmesti iš savo galvos blogas mintis ir labiau džiaugtis gyvenimu.
5. Pagaliau savo " meninę netvarką" paversti " menine tvarka".
6. Daugiau rūpintis kitais žmonėmis, padėti tiems, kuriems mano pagalbos tikrai reikia.
7. BAIGTI GALVOTI NEGATYVIAI.
8. Atlinkti visus šiame sąraše pažymėtus darbus.
9. Dažniau rašyti blog'ą.
10. Siekti visų užsibrėžtų tikslų, su užsidegimu ir pasitikėjimu savimi.
Tikiuosi man pavyks :))

Jūsų,
Dom.^^

P.S. Gerai atšvęskit! :))

2011-01-05

Vėl meluoju motinai. O kas man lieka, kai ji stebi kiekvieną mano žingsnį? Kai ji klausia kur aš buvau, su kuo ir paskui dar priekaištauja, kad nepažįsta mano draugių.
Ir vėl kaip visą laiką vėlavau į autobusą. Bėgau per purvinas pusnis ir vos nenumiriau, kol pasiekiau vos horizonte matomą tą velnio daiktą. Pagaliau aš viduje, ačiū dievui manęs neužklupo gyvenimo paradoksai. Turbūt pirmą kartą gyvenime, nepagalvojusi apie tai, ar verta, nusipirkau bilietėlį. Cha, ir kaip įpilo kontrolierė. Tokia tipiška. Savo kūnu užstojo autobuso duris. Ji jau galvojo: " Šita tai tikrai neturės". O aš išdidžiai išsitraukiau bilietėlį ir garsiai pasakiau " Prašom". Kaip sakoma, gera pradžia, pusė darbo. Galbūt diena bus gera.

Dabar aš jau sėdžiu Mc'e ir gurkšnoju antrą puodelį latte. Atvažiavau anksčiau pusvalandžiu. Come on, gal galėčiau aš nebūti tokia punktuoli?? Pro langą matėsi traukinių stotis, kurią mes šiandien žadėjome aplankyti. Na štai pasirodė ir draugė. Dar vienas kavos puodelis, nuostabu kai mama į kortelę įmetą porą šimtų, švaistai pinigus, o tik veliau susigriebi, kad mama nuraus galvą. Ačiū dievui, kol kas kažkas yra blogai su internetine bankininkyste ir ji negali pasižiūrėti mano sąskaitos likučio. Dėkoju tau brangus dieve.

" Vilnius-Kaunas. Ar jis stoja kokiose nors stotelėse?" - palinkusios prie prekystalio kalbėjom su pikta, kiauliškų akių savininke. " O kokių jūm reikia?" - toji atsakė tokiu atsainiu balsu, lyg jos darbas būtų nuvyti vaikus nuo saldainių stiklainio. " Mums..." - susižvalgėm viena į kitą, nes tai turėjo skambėti gan keistai. " Betkur". Toks buvo mūsų planas. Važiuoti bet kur. Iš anksto nieko nenutarus, tiesiog, nuvažiuoti ten, kur pateiks likimas. Bet likimas mus išvijo iš traukinių stoties, nes ten su mumis niekas nenorėjo bendrauti.

Abi einam skirtingais koridoriais ir skaitom miestus ir važiavimo grafikus " Kaunas, Panevėžys, Ignalina, Utena...". Ir niekas mums netinka. Galų gale nustojome kliautis savimi ir nusprendėme, kad bus geriau, jei pasikliausime stoties darbuotoja.

Ir vėl bėgam. Ir vėl skubam. Kodėl visi aplink skuba, dažnai klausiame. Tai yra dėl to, kad esame laiko vargai. viskas priklauso nuo laiko. Pietų metas kavinėse, autobuso grafikai, televizijos programa, darbo valandos... Galima vardinti. Jei akimirksniu pasaulyje dingtų laikas, žmonės nežinotų kai elgtis ir ką daryti. Laikas valdo mus, bet mes laiko ne. Štai kodėl mes skubame. Mes taip pat negalime sustabdyti laiko ir spėti į už 5 min išvažiuojantį autobusą į Elektrėnus.

Aplinkui visur balta. Nei turgaus rakandai, nei visokie maži pastatai neatkreipia mano dėmesio nuo to baltumo. Nežinau, tai kažkaip savotiškai mane ramina. Kartais liūdina, kartais linksmina. Šiaip, apibendrinus, kokia niūri ji bebūtų, man patinka žiema. Dėl daugelio priežasčių. Gal dėl to, kad galima problemom surasti kaltininką: " dėl to kalta niūri žiema". Surandi ir nesiparini. Lengva ir paprasta.

Ir štai mes jau ten. Prasideda mūsų meniniai ieškojimai. Mes vaikštom, plepam, lyginam viską su Vilniumi. O Elektrėnai mieli, bent jau man šiek tiek primena lazdynus. Vėl klampojau per sniegą su savo super duper popieriniais batais. Kaip visada, ne keliu. Tokia aš jau esu, man viską reikia daryti atvirkščiai. Horizonte matosi velnio ratas, apleistas, tarybinių laikų, neveikiantis. Turbūt jei į jį atsisėstum, viskas pradėtų girgždėt. Nekenčiu velnio ratų, brrr. Bet čia vis taip meniškai atrodo..

" Imk jį už galvos. Ne, ne, per toli, važiuok arčiau". Draugė traukė tikrai kiek per rožinį paršiuką su tuo aparatu, kur reikia su žnyplytėm paimti žaislą. Man visada nesiseka tas žaidimas, na bet kaip sakoma: " Nesiseka žaidimuose, seksis meilėje". Hmmm... Tikėkimės. na aišku, draugė išsitraukė 3 žaislus, o aš apskritą 0. Gal ir netokia gera šita diena.

Paradoksas. Kai užsinori picos, jos visada nebūna. Kai užsinori makaronų, jie netikėtai baigiasi. Susiradom mes " Cancan picą" ir nusprendėm truputi pasistiprinti prieš mūsų keistos kelionės pabaigą. Ir pagaliau, noras kartą gyvenime neskubėdamos nuėjom iki stotelės, trindamos rankas viena į kitą. Ir štai autobusas. Vėl Vilniaus pastatai. Vėl stotis. Štai ir baigėsi šita trumpa kelionė. Nors ir trumpa, bet svarbi. Parodė, kad nesvarbu kaip toli važiuoji, o su kuo ir kokiu būdu.

" Na, tai kur baisteisi, Domante"-mama vėl kaukši su savo dešimties centimetrų aukštakulniais. " Buvau kine. Spragtukas 3D." Blemba, kas eina į spragtuką 3D? negalėjau geresnio pasiteisinimo sugalvot? Ačiū dievui, mamai jis tiko ir ji daugiau neklausinėjo. Su palengvėjimu atsikvėpiau.

Paskutinė atostogų diena. Kažkaip vėl jaučiuosi kaip prieš Rugsėjo 1-ąją. Bet siaubingai nenoriu į tą mokyklą. Brrr... Net nukrato pagalvojus... vėl namų darbai, užsisėdę mokytojai ir burnojantys klasiokai. Na bet ką darysi, nuo kasdienybės nepabėgsi, kaip greit bebėgtum. Todėl nuteikiau save ir ramia širdim nuėjau miegoti.

2011-01-06

Vėl apsimetinėsim pas seselę, vėl gausim tragiškus pažymius ir drebėsim per fiziką, vėl nedarysim namų darbai, vėl bėgsim į rimi, vėl neatsipūsdami nusirašinėsim ir nervinsim valytojas. Štai vėl mokykla, kuri kartu su savimi atsineša ir miego trūkumą, bei tėvų burbėjimą. Vėl sapnavau visokias nesąmonės ir kalbėjau per miegus. Come on, Domante, gal jau laikas pas ekstrasencą?

Ir vėl ta bukagalvė ant manęs pyksta. Dabar aš turiu kiekvienam žingsnį galvot ką pasakau ir ką padarau? Ką man čia dabar dėl jos aukotis? Eina ji velniop, jau aštuntus metus taikstausi su tais jos ožiais, gal jau vis dėl to užteks. Tegu ji slankioja kaip kokia pelytę paskui tą karštakošę Ugnę ir toliau laižo jai subinę. Man neįdomu, viskas. Ir tegu paskui nelenda prie manęs per chorą.

Aš nesuprantu, kas darosi tiems bernams? Jau pradeda nervuot po truputi. Ko visi kerpasi tuos plaukus? Blemba, kai kokie skustagalviai marozai atrodo. Buvo visai gražus klasiokas, o dabar tai baisu. Ir visi tampa kažkokie skustagalviai. Aš myliu pusiau ilgus plaukus. :(( Blogi berniukai. :((

Visą dieną beprotiškai norėjau miego ir per kelias pamokas vos neužmigau. Aišku žiežulos mokytojos mane aprėkė ir pasakė, kad aš visą pamoką nieko neveikiu. Deja mokytoja, veikiu, netgi baigiu piešti jūsų karikatūrą.

Taip norėjau bėgti namo, o pasirodo turėjau eiti pas dantistę. Siaubas kaip nekenčiu eiti pas dantistę. Ši mėnesį turbūt jau kokį penktą kartą. Na bet dabar jau įpratau tiesiog miegot, kol man tuos dantis taiso. Bet smagiausia bus, kai mama gaus sąskaitą su labai apvalia sumele. :DD

Einu aš ramiai Vilniaus gatve, po savo didelės batų paieškos ir į mane vos neatsitrenkia kažkokia nestilinga rožine striuke apsivilkusi būtybė. Pasirodė kažkur matytą. Kur gi ne. Paskui supratau, kad tai mūsų mokyklos " Bleir", Sofija. Be galo šlykšti, kuprota devintokė, kuri pastoviai klykia ir kas penkias minutes dažosi. Esu beveik įsitikinusi, kad jei nuo jos veido nuvalytum storą sluoksnį pudros, iš jos nieko neliktų. Vieną kartą norėjau nusiplauti rankas, bet deja negalėjau, nes ta bjaurybė, į kriauklės vidų buvo susidėjusi visą savo kosmetiką. Kai aš nekenčiu tokių personų...

Ryt laukia dar viena kančios diena, tikiuosi, kad ji bus geresnė, na bet paguodžia tai, kad ryt visų taip mylimas penktadienis.

Čiau bambinos.

Dom.^^

2011-01-10
Graži data, bet ne itin graži diena.

Dienos frazė:

Tikroji žmogaus tragedija yra ta, kad jis neišdrįsta mobilizuoti visų savo jėgų tikslui pasiekti - išplėtoti visų galių, atsistoti visu ūgiu.

Oras šiandien tragiškas. Viskas varva, bėga, kojos šlapios o jau ir balta spalva traukiasi iš mūsų akiračio. Išmokau pamoką: niekada blogu oru, nesakyk, kad namų darbus padarysi prieš pamokas. Pastrigom sniego pusny ir niekaip išsikapstyt negalėjom. Ir aš ne tai, kad nepadariau matematikos namų darbų, bet dar ir pavėlavau į pamoką. Jeigu man šį trimestrą bus nepatenkinamas elgesys, aš ką nors nužudysiu.

Per pamokas, kaip visada miegojau, arba žiūrėjau stiklinėm akim į mokytoją. Pusė daiktų neturėjau, tai visus dalykus rašiau į vieną sąsiuviny. Dabar smagu pavartyti. Biologija, Istorija, tada kažkas apie dievą, o galų gale namų darbai :DD Uoj smagu būtų jei tėvas šitą sąsiuvinį pamatytų.

Facebook, facebook, facebook. Jis visur aplinkui, visi apie jį kalba. Mano galvoje aidi: facebook, facebook, facebook. Man jau bloga nuo to žodžio, bloga nuo visos tos tuštybės mugės, bloga nuo mygtuko "patinka", bloga nuo " iš keblių santybių tapo vienišas", bloga nuo šito absoliučiai beprasmio dalyko, kuris tik naikina pasaulį, tik sukelia psichologines problemas. Jis visiškai neskatina bendrauti, jis tik tolina žmones vienas nuo kito. Jis visą pasaulį padaro vienu dideliu "laiku". Tai pati žalingiausia idėja žmonijos istorijoje, atmetus visus karus ir politinius sprendimus. Mes net nepastebime kaip facebook'as kenkia. na gal ne mums, bet gal mūsų draugams, pažįstamiems. Tai taip tuščia, taip beprasmiška.

SAUSIO 28 D. TAI DIENA, KAI AŠ TRINUOSI FACEBOOK'Ą. PRISIJUNK IR TU. PADĖK ŽMONIJAI ATSIKRATYTI PRIKLAUSOMYBĖS NUO TO VELNIO DAIKTO. PAKEISK PASAULĮ.




Dieve, kaip aš bijau. Jau greit turėsiu eiti į pokalbį, dėl mainų moksleivės priėmimo. Turbūt reikės kalbėti angliškai. Jei taip, tai aš mirsiu. x.x Na bet jei mums pavyks praeit tą pokalbį, bus nerealu. AŠ NORIU SESĖS TAILANDIETĖS. :))

Čiau bambinos

Dieve, kokia tu šaunuole, tikrai. Ploju tau abejom rankom, respektas. Galėjau ir aš nesikurt, bet niekada nevėlu išsitrint. :))

2011-01-11

Dienos frazė:
Geriau būk savo paties orginalas, negu kieno nors antrarūšė kopija.

Šiandien mano nervai permatomi, absoliučiai ne geležiniai, viena žodelis ir aš pradėsiu siautėt. Nes mane taip sunervino viena pati šlykščiausia pasaulyje persona ( praminta Susna), kuriai su malonumu būčiau vožusi. O mano ex geriausia draugė apkalbinėjo mane ir dabartinę mano best , juokėsi ir su manim kalbėdama net nežiūrėjo man į akis. Kokia padlaižė ir šlykštynė. Juk pati praeitą savaitę Susną apkalbinėjo. Mat gi aš dabar jai per prasta. Tuoj pažiūrėsim kas čia kam per prasta. Aš Susnai su ta sekiotoja padlaiže taip atkeršysiu, kad ilgai prisimins, nes aš daugiau ramiai būt negaliu. Muhaaa, laukit.

Šiandien vėl buvo choro koncertas. Vėl man be galo be krašto skauda kojas nuo stovėjimo ir užpakalį, nes beskubėdama į chorą skaudžiai vožiausi ant užpakalio. Šiandien tu nuo manęs nusisukai, Dieve. Na bet iš tikrųjų chore yra visai smagu, nežiūrint į tai, kad gali apsivemt nuo Susnos šypsenos, Trolio susiraukimo. Chorą pradės lankyti Sluoksniuta Padanga, bjauri merga, va tatai tai tikras galas. Ir į Slovakija kartu su jomis reiks važiuot. Brr.. Net nukrato nuo tokios minties.

Vėl neparuošus jokių namų darbų, labai lengvai praslinkau. Ir ačiū dievui. Vienas blogas pažymys ir ate, ate panele Austrija. na, bet jei viskas bus gerai, tai varysiu šeštadienį į Austriją slidinėt. Vėl skaudanti šikna, kritimai nuo tramplynų, juodos trasos ir nervai čiuožiant ledu, vėl greitas važiavimas be posūkių. Ir karšta kakava. Kaip aš myliu slidinėjimą. <33

Visi man aiškina. Daryk tą, sėsk čia, eik ten. Ei, nu, žmonės, gal aš pati kada nors galiu nuspręst ką aš galiu daryt, o ko ne. Man nereikia visur nurodinėt, nes žiūriu per daug įsijautėt į vadovo rolę. Cholerikai čia atsirado mat.

Čiau bambino.

2010-01-12
Sunku, man be galo sunku.

Vėl grįžo tėvas. Tai labai nekokia žinia mano gyvenime. Su mama aš gyvenu laimingai, šypsausi, jaučiu, kad gyvenu. Bet aš nelaiminga. Labiausiai nelaiminga, kai monstras tėtis grįžta namo. Tada per dieną gaunu labai nemažai labai, labai skambių žodelių ( o juos tai tikrai reikia žymėti žvaigždutėmis), replikų, kad nieko verta, kad nieko gyvenime nepasieksiu, kad aš esu storulė, kad aš baisi. Aš silpna. Aš be galo silpna. Galbūt bandau atrodyt stipri, bet esu labai, labai silpna. Dar nebuvo tokios dienos, kad tai tėtis grįžta aš neverkčiau. Ir tai ne džiaugsmo ašaros, o skausmo. Mano sieloje jis jau nuo mažens yra atvėręs dideles, vis dar kraujuojančias žaizdas. Ir tai mane lydės visą gyvenimą. Tas iškęstas skausmas, užgauliojimai. Tai yra taip skaudu, kad net žodžiais sunku pasakyti, iš artimo žmogaus gauti tiek moralinių smūgių. Ilgainiui pradedi galvoti, kad gal būt vis dėl to tu toks ir esi, kaip jis sako.

Dėl viso to, aš esu gan uždara ir drovi. Ir labai, labai nepasitikinti savimi. Kai tave nuo mažens laiko idiote, sunku pasitikėti savimi. Kai gyvenu su mama, aš po truputi atsigaunu, po truputi mano gyvenimas įgauna skonį, nors ir ne patį skaniausią, bet pusėtiną. Ir vėl visas viltis sudaužo grubus tėvo žodis, vėl praverkta naktis.

Kartais atrodo, kad tiesiog aš taip nebegaliu. Kad nebegaliu taip toliau gyventi baimėje, kad kažką ne taip padarysiu ir tėvas mane aprėks. Darant kokį nors jo palieptą darbą, net dreba rankos iš nervų, kad ką nors ne taip padarysiu. Būna akimirkų, kad manai, kad vienintelė išeitis yra pasitraukti iš gyvenimo, bet aš jau per visus tuos metus beveik išmokau susitaikyti viskuo.

Jis taip moka žmogų sužlugdyti psichologiškai, jis taip moka įskaudinti iki sielos gelmių, jis taip moka akivaizdžiai gadinti tau gyvenimą. Ir man taip skauda, bet skausmą aš kenčiu, viena, niekam apie tai nepasakoju. Mane verčia krūptelėti net nuo jo balso, aš jo bijau, jis valdo mane baime.

Bet aš gyvenu. Gyvenu kažkaip, gyvenu. Vis dėl to vertinu gyvenimą. Vis dėl to šiek tiek myliu jį. Bet jis kartais būna man negeras. Bet ką padarysiu. Gyvenu.

I LOVE YOU, MY DEAR AUSTRIA. PLEASE, LOVE ME.

Deduosi daiktus kelionei į Austriją. Visas vakaras be galo užimtas, bet dar vis spėju pasiklausyt muzikos. Koks gi mano gyvenimas be jos? Taigi, ryt jau laukia kelionės pradžia, Lietuvoje šiek tiek šaldantis šaltukas, o Austrijoj apie +13 :)) Ir manau, kad ši kelionė bus gera, nes tai jubiliejinis skaičius, dešimtas mano apsilankymas Vokietijoje.
Taigi, rašausi filmus, muziką, deduosi krūvas knygų ir psichologiškai ruošiuosi intencyviam slidinėjimui. Ir žiauriai laukiu tos dienos, kai slidinėsim naktį ir tik šviesos nušvies mūsų kelią. Ir vėl UNO kortos per pertraukėlė kartu su karštu šokoladu gerins mūsų nuotaiką. Tikiuosi šiemet apsieit be traumų, be nukritimų nuo pakėlėjų ir nevykusių šuolių. Taigi, čiūz aufydersėjan. :)) Leksiu į trasą :))

Dom.^^

SĖkmės tau kuo didžiausios. Parvešk mums dozę geros nuotaikos. Prižadi?

Sekmės. Be traumų, kad viskas būtų okey :>